Humoras yra galingas, bet dažnai nuvertinamas būdas kurti psichologinį saugumą ir atsparumą komandose. Jis padeda atsitraukti nuo problemų, keisti perspektyvą ir vėl atrasti lankstumą net sunkiausiose situacijose. 

Kai viskas klostosi įprastai, esame kūrybingi, lankstūs, bendraujantys. Bet kai pavargstame ar susiduriame su įtampa, dažnai prarandame gebėjimą reaguoti sveikai – tampame pernelyg rimti. Tada atsiranda vadinamasis „chroniško rimtumo“ pavojus. 

Humoras leidžia sukurti emocinį atstumą, pažvelgti į situaciją iš šalies ir sugrąžina lengvumą. Kartais vienas juokas gali tapti tiltu į sprendimą ar susitaikymą su tuo, kas vyksta. „Na va, vakar gavome naują anti-stresinių kamuoliukų partiją. Šiandien matau, kad trys bendradarbiai juos kramto, du bando dantimis išpakuoti, o maniškis – dega už lango…“ – iš HR gyvenimo.  

Kaip sako Artūras ir Povilas: „Humoras yra patirties virškinimo fermentas.“ Arba: „Jeigu lūpų kampučiai anatomiškai surėdyti žemyn ir niekaip nesigauna šypsotis – verta apversti nuotrauką.“ 

Humoras – sąmonės, pasąmonės ir „nesąmonės“ dalis 

„Kitokie projektai“ konsultantas Artūras Malinauskas pabrėžia, kad žmogus sudarytas iš trijų dalių: sąmonės, pasąmonės ir nesąmonės. Suaugę dažniausiai veikiame sąmoningai – ten, kur viskas turi būti rimta, racionalu, tvarkinga. Tačiau gyvenime nuolat nutinka absurdiškų, keistų situacijų. Jos neišvengiamos, net jei norime jas ignoruoti. Tie, kurie pripažįsta, kad „nesąmonės“ yra neatsiejama gyvenimo dalis, paprastai gyvena lengviau ir pilniau. Būtent humoras padeda priimti šias gyvenimo keistenybes – jis yra tiltas tarp rimtos realybės ir žmogiško absurdo. 

Humoras nėra tik juokelia

Dažnai humoras klaidingai sutapatinamas su juokais. Tačiau juokelis – tik viena humoro forma. 
Tikras humoras nebūtinai turi būti juokingas – jis gali būti subtilus, paradoksalus, net atskleidžiantis tiesą ar skausmą. Sakoma, kad humoras gimsta ten, kur susitinka tiesa ir skausmas. 

Humoro jausmą galima lavinti – improvizacijos, kūrybiniai pratimai ar terapiniai metodai padeda plėsti ribas. Humoras kinta kartu su mumis ir visuomene, atspindėdamas laikmečio kultūrinius niuansus. 

Kaip veikia humoras? 

Nors juokas atrodo spontaniškas, humoras turi aiškią struktūrą – tarsi mini scenarijų, pagal kurį mūsų smegenys seka mintį, patikrina, ar ji atitinka lūkesčius, o tada… juos sugriauna. Būtent šis netikėtumo momentas ir sukelia juoką. 

1. Sukuriamas aiškumas. Pirmiausia klausytojui ar skaitytojui sukuriamas kontekstas – situacija, kuri atrodo pažįstama ir aiški. Tai tarsi pirmasis pasitikėjimo žingsnis tarp kalbančiojo ir klausytojo: „viskas čia normalu, suprantu, apie ką kalbama“. Be šio aiškumo juokas neturi kur „įsikibti“, nes nėra atspirties taško. Pavyzdžiui: „Šiandien nusprendžiau būti produktyvus – atsikėliau anksti, išsiviriau kavos…“ – viskas atrodo įprasta, racionalu. 
2. Aiškumas patvirtinamas. Toliau situacija dar šiek tiek sustiprinama, kad klausytojas dar labiau įsitikintų, jog žino, kur viskas juda. Tai kuria lūkestį, emocinę įtampą. Mes mintyse jau spėjame, kuo viskas baigsis. Pavyzdžiui: „…susidariau darbų sąrašą, pasidėjau kompiuterį, pasiruošiau užrašus.“ – viskas vyksta pagal planą. 
3. Ir – netikėtai sugriovimas. Trečias etapas – netikėtas posūkis, kuris „sulaužo“ ankstesnį aiškumą. Tai gali būti paradoksas, žodžių žaismas, netikėta išvada ar absurdiška detalė, kuri perrašo visą kontekstą. Būtent čia gimsta juokas – kai smegenys staiga supranta, kad tai, ką laikė tiesa, turi kitą prasmę. Pavyzdžiui: „…ir tada supratau, kad visa tai darau sekmadienį – 7 ryto.“ 

Dvi dažnos humoro formulės: 

• Lūkesčiai + netikėtas posūkis = juokas. 
  Pvz.: „Aš nesu tingus – aš tiesiog taupau energiją.“ 
• Kito klaida / silpnybė + saugus atstumas = juokas. 
  Pvz.: „blondinių“ ar kitų stereotipų juokeliai. 

Svarbiausia žinoti, kad organizacijose humoras gali padėti įvairiose situacijose: 

• įvardyti realybę, 
• išsakyti tiesą, 
• mažinti įtampą, 
• „nuginkluoti“ negatyviai besielgiantį 

Humoras čia veikia tarsi aikido – ataka ne blokuojama, o perimama ir nukreipiama. Panašiai ir juokas leidžia priimti jautrias temas ir joms suteikti naujų perspektyvų.  

Skirtingi humoro stiliai 

Psichologai R. Martin ir T. Sheel skiria du pagrindinius humoro tipus – socialų ir agresyvų. Pastarasis mūsų kultūroje vis dar gana dažnas, nes dažnai veikia kaip gynybos mechanizmas. Vis dėlto vis daugiau komandų mokosi rinktis geranorišką, jungiantį humorą. 

Humoras taip pat gali būti nukreiptas į save arba į kitus: 

Kalbant apie save: 

• Save vertinantis humoras artina: 
  „Užsipyliau kavą ant savęs? Ponios ir ponai, ir tai tik pradžia!“ 
• Save nuvertinantis humoras kuria distanciją: 
  „Esu netikša – galite pasijuokti.“ 

Kalbant apie kitus lygiai tose pačiose situacijose: 

• Socialus, palaikantis humoras: „Aha, ką tik įsitikinome, kad gravitacija vis dar veikia.“ 
• Agresyvus, pašiepiantis humoras: „Tavo amžiuje jau net kavos puodelį sunku nulaikyti?“ 

Kiekvienu atveju humoras signalizuoja norą kurti ryšį, parodyti artumą ar būti pastebėtam. Tačiau labai svarbu suprasti ir žinoti, kokią žinutę mes siųsime pasirinkdami vieną ar kitą variantą – norime nuvertinti ir vertinti, siekiame palaikyti ar pašiepti.  

Kada humoras pradeda kenkti? 

Pasikartojantys juokeliai komandose gali būti draugiškumo ženklas, bet jų perteklius vargina. Dar svarbiau – pajusti ribas.Ne visiems žmonėms tie patys juokai atrodo smagūs. Jei kolega sako, kad tam tikras humoras jam nemalonus, o juokeliai vis tiek kartojami – tai jau nebe humoras, o patyčios. 

Tarp humoro ir mobingo yra esminis skirtumas: mobingas – sistemingas elgesys, dažniausiai vykstantis tarp skirtingų galių pozicijų. Todėl vadovams ir komandoms svarbu stebėti, kaip humoras veikia kitus, ir būti jautriems jų reakcijoms. 

Humoras kaip resursas 

Tinkamai naudojamas humoras – didžiulis resursas organizacijai. Jis iš tiesų gali veikti kaip pasitikėjimo ir ryšio kūrimo įrankis, gali „nuimti“ įtampą kai ji užkylą. Taip pat tai pagalba realybės, kartais ir nemalonios, priėmimui. Tačiau netinkamai vartojamas humoras gali virsti pašaipa, griauti santykius ir net sukelti psichologinę žalą. 

Tad geriausias humoras – geranoriškas, jungiantis ir jautriai pritaikytas situacijai bei žmogui. Toks humoras ne tik pralinksmina – jis kuria ryšį, atpalaiduoja ir tampa prasminga organizacinės kultūros dalimi. 

Straipsnį paruošė HR klubo savanorė Monika Paliušienė.