HR emocinė gerovė: būtinybė − ne prabanga
Įvairi statistika apie HR specialistų perdegimą pateikia skirtingus skaičius. Štai naujausias tyrimas rodo, kad net 98 % HR vadovų teigia, jog jaučia perdegimą, remiantis „Workvivo“ duomenimis. Dar daugiau – net 47 % HR specialistų sako, kad ši profesija neigiamai paveikė jų psichinę ir emocinę sveikatą (Workday).
Šiandien HR nėra tik apie žmones. Tai apie žmones, dirbančius technologijų, pokyčių, hibridinių modelių, dirbtinio intelekto (DI) pasaulyje, kai turi greitai išmokti dalykus, kurių anksčiau nemokėjai, persiorientuoti. Kai viskas juda greitai, o atsakomybė – vis didesnė, emocinį balansą palaikyti nėra lengva.
Paskutiniu metu iš HR profesionalų reikalaujama vis daugiau. Turi būti strateginis partneris, verslo ir procesų ekspertas, kultūros kūrėjas, vadovų ugdytojas, DI ir n kitų dalykų ekspertas… Ir dar – emocinis ramstis, nes turi palaikyti, išklausyti, sulaikyti tuos, kurie nori palikti organizaciją, atlaikyti ne vieną ir ne ypač malonų pokalbį, o bet tačiau, ar TU JAUTIESI IŠGIRSTAS, IŠKLAUSYTAS, ATLIEPTAS?
Vienas HR vadovas man tiesiai šviesiai pasakė: „Blemba, o tai kas mane išklausys, aš neturiu su kuo pasikalbėti?“ Ir štai čia atsiveria tikroji realybė – HR dažnai lieka vieni su savo emocijomis, sukauptu krūviu, net neišsakytu pervargimu.
Greičiausiai pažįstama situacija, ar ne? Padedame kitiems, bet pamirštame save, tiesa?
Man emocinės gerovės tema labai artima – ne tik iš profesinės patirties, ankstesnių patirčių ar vadovų, su kuriais dirbu, bet ir iš pokalbių su HR žmonėmis, mentorystės bei projektų, kuriuose tenka dalyvauti.
HR profesiją drąsiai galėčiau sulyginti su medikų darbu. Ir vienur, ir kitur matau tą patį: užgniaužtas emocijas, tylų nuovargį, nuolatinį jausmą, kad „turi“ laikytis, „turi“ elgtis taip, kaip reikia, „turi“ palaikyti kitus – net tada, kai pačiam trūksta oro.
Ir todėl aš noriu paklausti – o kas pasirūpins Tavimi?
Kristina Kripaitienė, HR Hint Online personalo valdymo projektų vadovė, konsultantė
Kodėl tai svarbu?
HR nuolat sukasi tarp įvairių sričių darbų, pokyčių, krizių valdymo.Vieną minutę – strateginė sesija su vadovais, kitą – jautrus pokalbis su darbuotoju, kuriam reikia palaikymo. Tai darbas, reikalaujantis ne tik kompetencijos, bet ir gilios empatijos. Tačiau empatija, atjauta kitam turi savo kainą.
Ir vis dėlto – kiek kartų Jūsų pastangos liko nepastebėtos, neįvertintos? Kiek kartų nusviro rankos?
Nes jums tikrai rūpi. Rūpi žmonės, rūpi organizacija.
Bet kiek ilgai galima rūpintis kitais, jei pamirštamas pats svarbiausias žmogus – jūs patys?
Perdegęs, emociškai išbalansuotas žmogus negali dirbti produktyviai. Kai emocinis rezervuaras tuščias, nepadeda nei kalendoriai, nei prioritetai – krenta ne tik motyvacija, bet ir gebėjimas priimti sprendimus, įsiklausyti, palaikyti kitus.
Vietoje kūrybiškumo – autopilotas, darysiu, tai, ką reikia. Vietoje žmogiško ryšio – emocinis atsitraukimas.
Ir tai paliečia ne tik žmogų asmeniškai, bet ir visą komandą, organizacijos klimatą bei rezultatus.
„Kai tavo darbas yra girdėti kitus, didžiausias pavojus – neišgirsti savęs.“
Kaip HR gali pasirūpinti savimi?
Kalbėkite. Nebūkite vieni. Atviras pokalbis su kolega ar vadovu apie atsakomybių pasidalijimą, emocinį krūvį, nuovargį, perdegimą – jau yra žingsnis, tik reikia nebijoti išdrįsti. Dažnai toleruojame daug dalykų arba galvojame, kad netrukus bus lengviau, bet lengviau taip ir neateina.
Brėžkite ribas. Mokymasis sakyti „ne“, kai per daug – irgi gebėjimas, kurį reikia ugdyti.
Ieškokite palaikymo. Bendruomenės, tokios kaip HR klubas, suteikia ne tik žinių, bet ir emocinio palaikymo, jose galite rasti bendraminčių, kurie padrąsins, palaikys, duos patarimą.
Mentorystė ar koučingas. Kartais reikia žmogaus iš šono, kad padėtų įvesti tvarką galvoje, galėtų padėti susidėlioti prioritetus, tad drąsiai ieškokite ir tikiu, rasite.
Ritualai šviesiai galvai. Kiekvienam žmogui padeda atsigauti ir pasikrauti reikiamos energijos atsargas skirtingi dalykai. Vieniems veikia joga, kitiems bėgimas ir pan. Kiekvienam tai labai individualu ir skirtinga, tad svarbu rasti savo – ar tai bus sportas, pasivaikščiojimas, meditacija, sąmoningas kvėpavimas, piešimas, rašymas ar net tiesiog tylus rytas su kava – svarbiausia rasti tai, kas tau suteikia energijos ir pargrąžina į save, leidžia pabūti čia ir dabar su savimi.
Poilsis. Vienas svarbiausių dalykų – pasirūpinti ne tik savo emocine, bet ir fizine gerove. Kokybiškas maistas, miegas, judėjimas – trijulė, kurios nereikėtų pamiršti. Čia taip pat yra rūpestis savimi. Ir, žinoma, atostogos, ir kuo daugiau, tuo geriau. 😊
Sakysi, viskas žinoma, tačiau ar visa tai taikai? Tikiu, kad susimąstei, taigi, gal verta šį kartą pradėti nuo savęs?
Receptas: planas minimum – bent 10 minučių tik sau. Be skambučių. Be planų. Be „reikia“.
Tik tu – su savimi.
Nes tik tada, kai pasirūpini savimi, gali iš tiesų rūpintis ir kitais.
Klausimai refleksijai:
- Kada paskutinį kartą nuoširdžiai ilsėjausi – be kaltės jausmo?
- Kur baigiasi mano ribos darbe – ir kada jas peržengiu?
- Kas tau reiškia sąvoka „pasirūpinti savimi“?
Jei norisi susidėlioti savo mintis galvoje – žinai, kur mane rasti. 😊
Šiltai, Kristina
