Praeina savaitė ar dvi po atostogų. Kolega prie kavos aparato paklausia: 

– Na, kaip pailsėjai? 

O aš pagaunu save atsakant: 

– Buvo gerai… bet kažkaip net nepajaučiau. 

Arba: 

– Oi, jau pamiršau, kad jos buvo. 

Keistas jausmas – atostogų laukėme mėnesiais, planavome, skaičiavome dienas iki išvykimo, svajojome, kaip pagaliau atsitrauksime nuo darbų ir pailsėsime. Tačiau praėjus vos kelioms savaitėms atrodo, kad poilsio efektas kažkur išgaravo. Dažniausiai tokiu atveju atsakymo ieškome pačiose atostogose. Gal pasirinkome netinkamą kryptį? Gal reikėjo ilgesnio poilsio? Gal kitą kartą vykti be šeimos?  

Tačiau vis dažniau pagalvoju, kad atsakymas gali slypėti ne tik pačiose atostogose. Galbūt verta pasižiūrėti ir į tai, nuo ko žmogus buvo pavargęs dar prieš jas. O kas, jeigu poilsio mums reikia ne nuo darbų, o nuo nuolatinio poreikio rinktis, derinti, prioritetizuoti ir apsispręsti? 

Į ką atsakyti pirmiausia?  

Ką atidėti rytojui?  

Ar įsitraukti į naują iniciatyvą?  

Ar šiam klientui daryti nuolaidą?  

Kuris prioritetas šią savaitę iš tiesų svarbiausias? 

Kurio vadovo klausyti? 

Laukti naujos tvarkos ar veikti dabar taip, kaip suprantu? 

Ir t.t. 

Dalis šių sprendimų nebūtinai yra sudėtingi. Tačiau jų tiesiog labai daug. Ir kiekvienas jų reikalauja daugiau ar mažiau dėmesio, energijos ir atsakomybės. Atskirai jie atrodo nereikšmingi, tačiau dienos pabaigoje jų suma gali būti gerokai didesnė, nei esame linkę pripažinti. 

Darbo diena baigiasi, sprendimai – ne 

Darbo diena baigėsi ir laikas jau galėtų būti skirtas poilsiui. Teoriškai taip ir yra, bet realybėje sprendimai nesibaigia net ir uždarius ofiso duris. Grįžę namo priimame dar vieną jų bangą. Ką gaminsime vakarienei? Ką įdėsime vaikui į pietų dėžutę? Kada nusipirksime naujus batus šventei? Kaip sureaguosime į pavargusį partnerį? Ar klausysimės kaimynų politinių įžvalgų ar rizikuosime būti nepatogūs pasirinkdami knygos skaitymą tyloje? Ar šiandien sportuosime? Ar pradėsime žiūrėti dar vieną Netflix serialą? 

Ir vėl – dalis šių sprendimų gali atrodyti smulkūs ir nereikšmingi, tačiau nei vienas jų nėra „nemokamas“. Nepaisant to ar sprendžiate tuščio šaldytuvo klausimą ar didelę dilemą „keltis į didesnį būstą ar likti miesto centre“ – kiekvienas jų  reikalauja dėmesio ir energijos. Todėl susidaro įspūdis, kad žmonės pavargsta ne nuo vieno didelio sprendimo, o nuo šimtų mažų, kurie lydi juos visą dieną – tiek darbe, tiek namuose. 

Iš Outlook kalendoriaus į Google Maps – arba kodėl nepailsime atostogų metu 

Ar susimąstėte, kad pradėdami atostogų kelionę, staiga vėl įkrentame į sprendimų priėmimą: Kur važiuoti? Kokį viešbutį rinktis? Kur valgysime? Kur važiuosime rytoj? Kaip suderinti vaikų ir suaugusiųjų norus? Ar verta pamatyti dar vieną lankytiną objektą, nors visi jau pavargę? 

Kartais pagalvoju, kad iš Outlook kalendoriaus tiesiog persikeliame į Google Maps. Darbo koordinatoriaus vaidmenį pakeičia kelionės koordinatoriaus vaidmuo, tačiau pats veikimo principas išlieka labai panašus. Dirbdama su organizacijomis dažnai matau, kaip žmones vargina ne vien darbo kiekis, bet ir nuolatinis poreikis reaguoti, persiorientuoti ir priimti dešimtis smulkių sprendimų kiekvieną dieną. Todėl vis dažniau keliu klausimą: o kas, jeigu tas pats mechanizmas mus lydi net ir atostogų metu? 

Vieni po aktyvios pažintinės kelionės grįžta kupini energijos, o kiti po tokios pačios kelionės jaučiasi taip, lyg jiems reikėtų dar savaitės atsigauti. Skiriasi ne tik žmonės. Skiriasi ir tai, nuo ko jie buvo pavargę prieš išvykdami. Jeigu visus metus gyvename rutinoje, gal iš tiesų reikia nuotykių ir naujų patirčių. Tačiau jeigu visus metus priiminėjome sprendimus, derinome interesus, gesinome gaisrus, planavome, koordinavome ir buvome atsakingas už kitų žmonių darbą, galbūt didžiausia prabanga tampa ne nauji įspūdžiai, o dienos, kai tiesiog nereikia nieko nuspręsti.  

Ką galima padaryti jau šiandien? 

Šios mintys pakeitė ir tai, kaip pati išgyvenu kasdienybę. Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo dažniau pagaunu save sąmoningai mažinančią sprendimų skaičių ten, kur tai priklauso nuo manęs. Pavyzdžiui, kai vaikai nori picos į namus, nebediskutuojame apie tai kiekvieną kartą iš naujo. Tiesiog priimame vieną sprendimą – kurią dieną šį norą išpildysime – ir jo laikomės. Savaitės pirkinius ir vakarienes stengiuosi suplanuoti vienu kartu, o ne kas vakarą stovėti prie šaldytuvo ir svarstyti, ką dabar gaminti. Net drabužius svarbesnėms savaitės dienoms dažnai būnu apgalvojusi iš anksto, kad šiuo sprendimu nereikėtų pradėti dienos.  

Anksčiau į tokius dalykus žiūrėjau kaip į planavimo įpročius ar geresnį laiko valdymą. Dabar vis dažniau galvoju, kad tai tiesiog būdas nebegrįžti prie tų pačių sprendimų vėl ir vėl. Ne todėl, kad mėgstu kontrolę ar griežtą rutiną. Greičiau todėl, kad vakare stovėti prie šaldytuvo ir trisdešimtą kartą spręsti, ką gaminti vakarienei, man nebeatrodo geriausias energijos panaudojimo būdas. 

Galbūt todėl kai kurie dalykai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip rutina ar spontaniškumo ribojimas, iš tikrųjų sukuria daugiau laisvės. Kuo mažiau energijos išleidžiu sprendimams, kurie iš esmės nesukuria didelės vertės, tuo daugiau jos lieka žmonėms, darbams ir situacijoms, kurios man iš tiesų svarbios. Kartais didžiausia prabanga yra ne galimybė rinktis iš naujo, o galimybė apie tai nebegalvoti, nes sprendimas jau priimtas. 

Problema, kurios neišspręs papildoma poilsio diena 

Žinoma, organizacija negali nuspręsti, kaip darbuotojas leis savo atostogas. Tačiau ji gali turėti nemažai įtakos tam, su kokiu nuovargiu žmogus į tas atostogas išvyksta. Dažnai kalbėdami apie darbuotojų savijautą ieškome būdų, kaip sumažinti darbo krūvį, tačiau gerokai rečiau kalbame apie tai, kiek energijos organizacijoje sunaudojama ne darbui atlikti, o orientavimuisi. Kai nėra aišku, kas šiuo metu svarbiausia, kas priima galutinį sprendimą, kokios taisyklės galioja ar kiek galima nuo jų nukrypti, darbuotojai priversti patys užpildyti šias spragas. Ir kuo daugiau tokių spragų, tuo daugiau energijos lieka ne darbui, o aiškinimuisi. 

Galbūt todėl verta pažvelgti į procesus, standartus ir susitarimus šiek tiek kitu kampu. Dažniausiai juos vertiname kaip kontrolės, kokybės ar efektyvumo įrankius. Tačiau jie atlieka ir dar vieną funkciją – padeda apsaugoti darbuotojų dėmesį bei energiją nuo nereikalingų sprendimų. Galų gale, galbūt vienas iš brandžios organizacijos požymių yra ne tai, kad žmonės geba priimti daug sprendimų, o tai, kad jiems nereikia kasdien iš naujo spręsti tų pačių klausimų. 

Vienas iš klausimų, kuriuos tenka girdėti organizacijose: „Kaip gali būti, kad žmogus ką tik atostogavo, o jau atrodo pavargęs?“ Atsakymo verta ieškoti ne tik poilsio kokybėje, bet ir kasdienėje darbo aplinkoje. Pavyzdžiui: 

• Kokie klausimai susirinkimuose vis grįžta į darbotvarkę, nors atrodo, kad jau seniai turėjo būti išspręsti?  

• Kur žmonės daugiau laiko praleidžia aiškindamiesi, o ne dirbdami?  

• Kokiose situacijose sprendimai priimami vien todėl, kad nėra aišku, kas iš tiesų turėtų juos priimti?  

• Prie kokio neaiškumo organizacijoje jau taip pripratome, kad jo net nebepastebime?  

• Kokius sprendimus organizacija galėtų priimti vieną kartą, kad žmonėms nebereikėtų jų priiminėti kasdien? 

Ne kiekviena darbuotojų nuovargio priežastis slypi darbo krūvyje. Dalis jų slypi organizacijos sukurtame neapibrėžtume. Todėl atsakymai į šiuos klausimus gali būti vertingesni nei dar viena gerovės iniciatyva ar papildoma poilsio diena. Svarbu ne tai, kiek sprendimų darbuotojai priima, o tai, kurie iš jų kuria vertę, o kurie tik eikvoja energiją.