Kai darbas neturi sienų: laisvė ar atsakomybė?
Birželio tema HR Klube – nuotolinis ir hibridinis darbas. Kaip įprasta, mėnesio pradžioje kartu su Ilona Vaitiekūniene (HR Klubas, HR Akademija projektų vadove) sukome galvas: ką pakalbinti? Kas galėtų būti TAS šios temos ambasadorius? Žinot tą jausmą, kai ieškai sudėtingo atsakymo, nors jis – visai prieš akis? Pajuokavau: „HRHO ir HR Klubas – patys geriausi nuotolinio darbo ambasadoriai, visi dirbam nuotoliu, pasitikėjimas maksimalus, užduotys ir terminai aiškūs – nepadarei, čia jau tavo problemos.“ Ilona mintį pasigavo: „Agne, jau kas, kas, bet tu tai tikrai gali parašyti apie darbą nuotoliu.“
Ir ji buvo teisi. Tad šį kartą – ne interviu, o asmeninė patirtis. Apie laisvę, kurią suteikia darbas be sienų. Ir apie atsakomybę, kurios jis reikalauja.
Pasaulis keičiasi – ar keičiamės ir mes?
Mes skirtingi. Ir tai – puiku. Tačiau daugelį metų visus buvo bandoma sutalpinti į tą pačią darbo dienos schemą: 9–17 val., penkios dienos per savaitę, ofisas, savaitgalis, vėl ofisas. Kol gyvenimas pats neišmokė, kad įmanoma ir kitaip, tiesa? Nuotolinis darbas tapo ne privalomu eksperimentu, o realia alternatyva, kuri tampa vis populiaresnė. Nuotolinis darbas – tai daugiau nei tik darbo vietos pakeitimas. Tai kultūrinis pokytis, kuris atveria duris į lankstumą, pasitikėjimą, savireguliaciją ir labai dažnu atveju į didesnį gyvenimo pilnatvės jausmą. Bent jau man. 🙂
Nuotolinis darbas – ne atostogos
Kai pasakoju apie savo darbo būdą, dažnai tenka išgirsti: „Tai tu turbūt sėdi po palme ir dirbi?“ Ne. Pirma – karštyje po palme dirbti fiziškai neįmanoma. Antra – produktyviam darbui reikia sąlygų: darbo stalo, gero interneto ryšio, susikaupimo. Būti užsienyje – nereiškia atostogauti. Dažniausiai ankstyvais rytais pažindinuosi su vietos kultūra, gamta, na ir po ta palme pasėdžiu ar vandenyne mirkstu, o popietes, kada Lietuvoje prasideda diena, skiriu darbui ir užduotims atlikti.
Tokia darbo dinamika įmanoma dėl vieno labai svarbaus pokyčio: pasikeitė darbdavių požiūris. Rezultatas tapo svarbesnis nei išsėdėtos valandos, o darbuotojas – partneriu, kuriuo pasitikima.
Pasitikėjimas – svarbiausia valiuta
Viena iš didžiausių nuotolinio darbo baimių darbdaviams – kontrolės praradimas. HR Klube vykusio seminaro su Asta Stankevičiene (VU docente) metu išgirdome, kad net 47 % darbuotojų jaučia darbdavių nepasitikėjimą dirbant nuotoliu. Ir vis dėlto, šis nepasitikėjimas dažnai yra nepagrįstas – asmeniškai mano produktyvumas ne mažėja, o dažnai net didėja. Kodėl? Nes dirbdama nuotoliu turiu galimybę planuoti savo laiką pagal tai, kada jaučiuosi produktyviausia. O taip pat mano darbo dienoje mažiau trukdžių, mažiau pašalinių pokalbių, mažiau triukšmo – daugiau koncentracijos į tai, kas iš tikrųjų svarbu.
Tikriausiai Jūsų galvose sukasi klausimas apie kontrolę? Vėlgi galiu remtis savo pastarųjų keleto metų patirtimi: bendradarbiaudama su HRHO ir HR Klubu nė karto nepajutau kontrolės ar spaudimo. Turime sistemą: užduotys Asanoje, aiškūs deadline‘ai, skaidrumas. Kai atsiranda nenumatytų darbų (o jų kaip ir visur, tikrai atsiranda) – vadovaujuosi žmogiškumo principu: jei galiu – padedu. Turiu tokį vidinį jausmą, jog pasitikėjimas augina atsakomybę. Pastebėjau, kad kai manimi tiki ir pasitiki – noriu stengtis, nenoriu nuvilti. Taip atsiranda natūrali motyvacija dirbti ne daugiau, o geriau.
Mitas: „Nuotoliu dirbantys darbuotojai dirba mažiau“
Vienas iš labiausiai paplitusių mitų, kad nuotoliu dirbantys darbuotojai „dirba mažiau“. Astos minėtas tyrimas webinaro metu parodė, kad produktyviai žmogus dirba apie 4 val. per dieną. Ir tai galioja tiek ofise, tiek dirbant nuotoliu. Skirtumas tik tas, kad nuotoliniu būdu šios 4 valandos išnaudojamos tikslingiau: mažiau „kavagėrių“, mažiau naršymo, daugiau užbaigtų darbų. Be to, kai žinai, kad užduotys aiškios ir tavo laikas tavo rankose, atsiranda vidinė motyvacija padaryti greičiau ir kokybiškiau. Nes tada dienos likutį gali skirti sau, savo pomėgiams, savo gyvenimui.
O gal nuotolinis darbas – ne visiems?
Ir tai tiesa. Tyrimai rodo, kad tik apie 10 % žmonių iš prigimties puikiai tinka nuotoliniam darbui: tie, kurie yra disciplinuoti, moka planuoti, laikytis terminų. Juk kai niekas nestovi už nugaros, labai lengva atidėti: „rytoj“, „kitą savaitę“… Tačiau galiausiai darbus vis tiek reikia atlikti – o jei ne tu, tai kas?
Kiti – visai pagrįstai – dažnai pasigenda gyvo bendravimo, komandos šurmulio, spontaniškų idėjų, gimstančių kavos pertraukėlių metu. Ne visiems tinka tyla ir darbas vienumoje – kai kuriems žmonėms kolegos yra labai svarbi emocinės savijautos dalis. Kitiems fizinis biuras padeda atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo, sukuria struktūrą, leidžia greičiau spręsti klausimus, jaustis komandos dalimi.
Todėl nuotolinis darbas neturėtų būti privalomas, bet jis tikrai turėtų būti įmanomas. Manau, kad, kai darbuotojai gali rinktis, kaip jiems geriausia dirbti, jų įsitraukimas, lojalumas ir atsakomybė dažniausiai tik auga. Skirtingi žmonės – skirtingi poreikiai, o vienas modelis seniai nebėra tinkamas visiems.
Pabaigai: gyvenimas pagal savo grafiką
Kaip ir rašiau pradžioje – mes visi skirtingi. Vieni klesti kolektyvo apsuptyje, kiti – vienumoje. Vieni gyvena mieste, kiti – tarp kalnų ar prie vandenyno. Vieni nori struktūros, kiti – laisvės. Ir tai yra gerai.
Svarbu, kad mūsų dienos būtų mūsų pačių, o ne kažkada sukurtos schemos, pritaikytos visiems vienodai. Kai darbdavys pasitiki – darbuotojas atsiskleidžia. Atsiranda ne tik atsakomybė, bet ir noras dirbti įdedant daugiau širdies.
Sutikit, darbas – tai didelė gyvenimo dalis. Nuotolinis darbas – tai galimybė tą dalį pritaikyti taip, kad liktų daugiau vietos tam, kas svarbiausia: gyvenimui.
